Birželio 7 dieną, viename įtakingiausių Europos festivalių „Holland Festival“ su didžiuliu pasisekimu nuskambėjo kompozitorės Justės Janulytės koncertinė instaliacija „Smėlio laikrodžiai“. Tarptautinį pripažinimą jau spėjęs pelnyti lietuviškas projektas šįkart aplankė ketvirtą prestižinį Europos festivalį. Po dar vieno triumfo – šįsyk Amsterdame – įspūdingą muzikos ir vaizdo spektaklį planuoja kviesti Niujorko (JAV), Sidnėjaus (Australija) ir Glazgo (Škotija) festivaliai, kurių atstovai specialiai atvyko pasižiūrėti „Smėlio laikrodžių“ į Amsterdamą.
Be to, rudenį „Smėlio laikrodžiai“ keliauja į svarbiausius Lenkijos, Prancūzijos ir Italijos muzikos festivalius: parodymas „Varšuvos rudens“ festivalyje – rugsėjo 17 d., festivalyje „Musica“ Strasbūre – rugsėjo 23 d., festivalyje „RomaEuropa“ Romoje – spalio 20 d.
Matydami tokį platų susidomėjimą, nemažai prodiuserių ir žurnalistų jau dabar kalba apie šio projekto fenomeną – kodėl šis valandos trukmės kūrinys pritraukia tokį didelį reikšmingiausių festivalių dėmesį? Kas taip užburia publiką „Smėlio laikrodžiuose“? Kur šio meninio projekto sėkmė?
Milane (Italija) gyvenančios kompozitorės J. Janulytės audiovizualinį projektą „Smėlio laikrodžiai“ 4 violončelėms, gyvajai elektronikai, vaizdo bei šviesos instaliacijai atlieka keturi „Gaida Ensemble“ violončelininkai – Edmundas Kulikauskas, Povilas Jacunskas, Rūta Tamutytė, Onutė Švabauskaitė. Gyvąją elektroniką įgyvendina italai Michele Tadini ir Antonello Raggi. Scenografijos autorė – Jūratė Paulėkaitė, šviesos dizaineriai – Eugenijus Sabaliauskas ir Vilius Vilutis. Valandos trukmės kūriniui įspūdingus video projekcijų vaizdus sukūrė žymus italų menininkas Luca Scarzella. Šie vaizdai projektuojami ant keturių milžiniškų cilindrų – „smėlio laikrodžiais“ pavirstančių tiulio instaliacijų, kuriose „įkalinti“ violončelininkai griežia lydimi gyvos elektronikos.
Tarptautinėje scenoje sparčiai garsėjančios kompozitorės J. Janulytės kūrinį inicijavo ir jo premjerą Vilniuje praėjusių metų spalio mėnesį pristatė didžiausias Lietuvos šiuolaikinės muzikos festivalis „Gaida“, kurį rengia „Vilniaus festivaliai“.
Justės Janulytės kūrinys „Smėlio laikrodžiai“ yra pirmasis didelės apimties lietuvių muzikinis projektas, įtrauktas į svarbiausių Europos šiuolaikinės muzikos festivalių tinklą „Reseau Varese“.
„Smėlio laikrodžiai“ (2010) – jau trečiasis naujojo muzikinio teatro idėją realizuojantis J. Janulytės projektas. 2007 m. kompozitorė sukūrė „Kvėpuojančią muziką“ kinetinėms skulptūroms ir kompoziciją „Užtemimai“ nepralaidaus stiklo instaliacijai.
Iš Amsterdamo grįžęs „Vilniaus festivalių“ direktorius Remigijus Merkelys, kuris yra šio projekto kuratorius, pasidalino savo įspūdžiais: „po dar vienos „Smėlio laikrodžių“ sėkmės, šįkart garsiajame „Holland Festival“, jau galima daryti  tam tikrus apibendrinimus. Akivaizdu, jog ne tik Justei, bet ir visai mūsų komandai pavyko tikrai neeilinis darbas. Juk bene pirmą kartą per pastarųjų dešimtmečių Lietuvos muzikos istoriją atsirado išties originalus sceninis kūrinys, kuris sulaukia tokio didžiulio tarptautinio susidomėjimo – pasakykite dar bent vieną šio laikmečio lietuvišką kūrinį, kuriuo taip domėtųsi garsiausi užsienio festivaliai. Beje, nebūtinai lietuvišką – nei latviškų, nei estiškų, nei kitų kaimyninių šalių tokio lygio projektų taip pat nesimato. Be to, „Smėlio laikrodžius“ kviečia ne šiaip kokie nors nežinomi ar nedideli festivaliukai, o patys reikšmingiausi ir įtakingiausi muzikos festivaliai Europoje ir pasaulyje“, – mintimis dalijasi R.Merkelys. Į klausimą apie šio projekto fenomeną jis atsako, jog „tai joks fenomenas, projekto sėkmė užkoduota ypatingoje muzikos ir vaizdo sąveikoje, kuri sukuria visiškai naują meninę kokybę ir tiesiog užburiančią atmosferą. Pastaruoju metu muzikos ar teatro pastatymai labai dažnai naudoja video projekcijas, tačiau dauguma jų tiesiog formalios ar rodomos tik iš reikalo, tai tapo tarsi kokia mada, nors ypatingas meninis rezultatas retai kada pasiekiamas. Gi „Smėlio laikrodžiuose“ visai kitaip – čia video meno darbas, kaip ir muzika, nuo pat pradžių turėjo aiškią idėją ir buvo integruotas į bendrą kūrinio visumą, o jį kūrė tikrai puikus italų video menininkas ir filmų kūrėjas. Be to, svarbi šio projekto sėkmės dalis – darnus visos komandos darbas, joje niekas neserga žvaigždžių liga, savo funkcijas visi atlieka su gera energija ir didele koncentracija“, – reziumuoja „Vilniaus festivalių“ vadovas.
Į klausimą, kada „Smėlio laikrodžius“ pamatys Lietuvos publika, R.Merkelys atsakė: „po kūrinio premjeros pernai Vilniuje šį projektą parodyti norėtų ir kitos kultūros organizacijos Lietuvoje, ne tik sostinėje. Bet visos susiduria su lėšų stygiumi, nes be valstybės paramos tokie projektai neįmanomi (beje, kaip ir užsienio šalyse), o apie mūsų valstybės paramą tokiems dalykams geriau nekalbėti, ji labiau žodinė nei reali. Du kartus patys kreipėmės į Kultūros rėmimo fondą dėl paramos šio projekto parodymui Klaipėdoje, tačiau paskirta keturis kartus mažesnė suma nei reikia. Reiškia, „Smėlio laikrodžių“ parodyti Lietuvoje turbūt nepavyks, ir tuo visai nesistebiu“, – sako R.Merkelys. Kalbant apie lėšų skirstymą meno renginiams Lietuvoje, jo manymu, „vertybinius prioritetus užgožė grynai ekonominiai, taupumas, susismulkinimas, kultūros projektams išdalinamos tokios menkos lėšos, kad jų pakanka tik mažiems renginukams, o didesni ir tikrai vertingi projektai dažniausiai lieka už borto. Turbūt norima įdiegti „pigaus meno“ politiką. Bet ar tuo nestumiame talentingiausių kūrėjų iš Lietuvos?“